Kaip ten sakoma: kai idėjos nugali sveiką protą…
Daug dabar šnekama apie pajūrio išsaugojimą ir smėlio vežimą, siurbimą ir pajūrio “maitinimą”. Man tai skamba kiek keistokai, nes apie tą paplūdymį žinau ne iš žiniasklaidos, vos ne kas dien juo vaikštinėju (patinka man…).Gimiau, augau ir dabar gyvenu Palangoje. Pamenu laikus kai nuo stogo leisdavau aitvarus, vasarą, ir truputį matydavosi jūros horizontas… vėliau miškelis paūgėjo. Vaikas būdamas žinojau jūroj vietą: reikėdavo suvesti bažnyčios bokštą ir jūros tilto (”anatolijaus” sugriauto) posūkio balkono kampą, į vieną liniją (taip sakan “kvadrantą”) ir ta kryptim plaukti horizonto link, kokį 100 metrų, o po to atsistoti. Gylis būdavo iki krūtinės, tai poilsiautojai ant tilto stebėdavosi, toli jūroj stovi žmogus (nors ilgai taip išsidirbinėt neleisdavo gelbėtojai). Ten, po vandeniu, paraleliai krantui, buvo didžiulė akmenų juosta kuri nardant atrodė įspūdingai. Tikriausiai ir dabar yra nors dalis buvo panaudota tilto atstatymui. Nežinau, ar šio povandeninio molo, matyt sunešto dar ledynų, apgadinimas turėjo įtakos kopų erozijai. Manau problema kitur. Todėl nusprendžiau atlikti savo tyrimą.
Pirmas dalykas, patikrinau ar tikrai jūra po truputį nuplauną kranto smėlį kaip visur sakoma. Ši nuotrauka, matomai, daryta dar prieš 2003 metus kai Basanavičiaus alėja dar buvo alėja. Įvairiomis spalvomis pažymėjau kur anksčiau buvo tilto posūkis (galite nuo tilto įžvelgti polių liekanas) prieš 99-tų metų uraganą, prieš 67-tų metų uraganą (kurį nebogai prisimenu) ir prieš N-tų metų audrą, kurios niekas neprisimena, bet tilto posūkio polių liekanos yra (jau beveik krante).

Taigi, peršasi keistoka išvada: ne jūra mus puola, o mes atkovojom iš jos gabalėlį Lietuvos. Todėl salotine juosta pažymėjau kur anksčiau, apie 1960-50 metus “pliažą” skalavo Baltija.
Tačiau klausimas lieka - kodėl toks “baisus” pajūris ir kur dingo kopos..? Manau radau atsakymą. Gal kas atsimena laikus kai dar nebuvo mobilių telefonų. Kai pajūryje, Palangoje, muzikinis triukšmas skambėdavo tik skardinių “megafonų” kurie kabėjo ant stulpų. Kur, kelis kart per dieną, girdėdavome lietuviškai ir rusiškai: “…šiandien vandens temperatūra…” arba “…gelbėjimo stotyje yra pasiklydęs berniukas, raudonomis kelnaitėmis, tėvelius prašome atsiimti…”. Kur tie stulpai su garsiakalbiais stovėjo? Teisingai! Viduryje “pliažo”…, o kur jie dabar? Tie patys stulpai jau kopose nors ir labai mažose.

Kadangi jie patys ten nenuėjo, peršasi išvada, kad kopos atslinko. Kaip tai įvyko? Greičiausiai tai klaidos padarytos pinant vytelėmis kopas. Pirma klaida: pinama rudenį (senais laikais tai darydavo pavasarį) prieš žiemos audras todėl smėlis negali naturaliai judėti (pynikai taip pat nemažai nutrempia tas kopas). Antra ir esminė klaida: bandoma smėlį sulaikyti ne kopos viršūnėje, o jos papėdėje.

Ten, tuose išpynimuose, rudens ir žiemos vėjo genamas, smėlis užstringa ir nepatenka į kopos viršunę. Tad kopa susmenga, žemėja…, o smėlis NIEKUR NEDINGSTA. Paprasčiausiai yra vėjo sunešamas kopų papėdėje, arčiau jūros (kitais metais išpinama dar arčiau vandens ir taip toliau).

Todėl, taip, žingsnis po žingsnio kopos “nusileido” į pliažą. Ir kai šiltesnę žiemą pakilo didesnė audra (kas pasitaiko periodiškai) turim vaizdelį - mažos, bet “plačios” kopos ir nedidelis skardis. Tik neapsigaukit - SMĖLIS VIETOJE!
Nežinau ar kas prisiims kaltę už šias pajūrio priežiūros klaidas… Gal bandys pasislėpti sukeldami didesnį triukšmą: PRIVEŽKIME SMĖLIO IŠ NERINGOS! (arba Baltijos dugno)
Senais laikais, norėdami ką paslėpti, šaukdavo: “pasukim Sibiro upes atgalios!”
Ne tai svarbu,… ir nedomina manes kiek “išplaus”, kartu su smėliu, pinigėlių sau į kišenę (nieko nepakeisi, žmogus godus). Pajūrio gaila…

Rodyk draugams